Pirma istorija
Krentanti viltis. 1 dalis
Atsikėliau kaip visada, apie 6:50. Nuėjau į virtuvę. Vėl, ant šaldytuvo raštelis... "Turim reikaliukų, pavalgyk blynelių, kurių tau padariau. Grįšim paryčiais. Nelauk :* "Mama". Aišku, kaip visada.. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Pavalgiau blynų ir paskambinau Laurai (savo bff).
-Sveikute,- pasisveikinau ir pati sau šyptelėjau.
-Labas,- nusižiovavo Laura.
-Tai susitiksim kaip visada? Mano tėvai vėl išvažiavę su savo darbais, gal po pamokų užsuksi?
-Jo, kaip visada. Susitarsim mokykloj, man reikia skubėt! Čiau pakau! - pastaruosius žodžius ji pasakė taip juokingai, kad nesusilaikiau nesijuokusi. Nubėgau į savo kambarį.. Mėginau sugalvoti ko nors įspudingo, bet nieko neįšėjo.Šiek tiek savimi nusivylusi pasiemiau įprastus aptemptus džinsus, mėgstamą maikę ir aukštakulnius. Pridėdau prie kompiuterio, patikrinau FB. Parašė kažkokia nepažįstama mergina vardu Giedrė:
"Labas, Ieva. Priimk į draugus"
Pagalvojau, iš kur ji gali žinoti mano vardą? Ai,- pamaniau, gal kokia Lauros draugė, ar mamos draugės dukra ( : D ) ir priemiau į draugus. Dar truputį pasedėjau ir išjungiau kompą. Pažiūrėjau į laikrodį - o dievuliau, jau 7:58.!!! O į mokyklą eiti mažiausiai 10 - 12 min.! Bėgau, pasiemiau rankinę, kelis kartus išsiteškiau, bet nebuvo kada dejuoti : P. Nubėgau į mūsų su Laura sutartinę vietą, jos jau nebebuvo , arba dar nėra. Ai, juk vistiek vėluoju,-pagalvojau ir pradėjau kaip varlė šokinėti :D. Ir staiga nukritau. Netekau samonės. Po tikriausiai geros valandos buvau ligoninėje. Kažkodėl. Juk tik nukritau. Prieš save pamačiau... O!!!!. Koks gražus vaikinas...
- Kas tu? - nelabai mandagiai paklausiau.
- Aš? - paklausė. Aš esu Aurimas, pamačiau tave, tokią gražią gulinčią ir nuvežiau čia.
- Aš turėčiau būti mokykloje su Laura, o dabar esu ligoninėje, kur man ne vieta...
- Jūsų tėvai jau pakeliui,- įsiterpė daktaras.
- Ką? Kam man tie tėvai, tegul grįžta kaip žadėjo, paryčiais! - riktelėjau.
-Tyliau, panele. Palatoje yra daugiau sergančių žmonių. Be to, jūs atsibudote tik dabar, o buvote netekusi samonės ilgai - visą parą.
-Tai... Šis vaikinas budėjo visą parą? - suvirpėjau.
-Taip, maniau, kad jis jūsų brolis...- susimąstė daktaras ir išėjo iš palatos.
-Kodėl tu prie manęs buvai šitiek ilgai? Juk tu turi savo gyvenima, tikriausiai lankai mokyklą, turi merginą, savo draugų...- išdėsčiau ir šiek tiek susigėdau pamačiusi besišypsantį nuostabų vaikiną prieš save.
Jis paėmė mano ranką.
- Budėjau dėl nuostabaus grožio. Merginos neturiu, draugų ne visada reikia. Mokyklą lankau, bet dėl tokio grožio galėčiau nelankyti... Esu naujokas, toje mokykloje (pasakė taręs MANO mokyklos pavadinimą).
- Tai mes iš tos pačios mokyklos! Nudžiugau....
- O puiku! Gal būsime klasiokai... - ir jo mintį pertraukę mano mamos balsas. Jis staigiai paleido mano ranką ir išėjo iš palatos neatsisveikinęs...
- Ooo, zuikeli tu mano... Kaip tau? Ar viskas gerai?
- Viskas gerai, juk nemirštu,- suburbėjau ir apsimečiau, kad užmigau....
Po kelių valandų mane paleido iš ligoninės. Buvo šeštadienis... Pradėjau galvoti, ka nuveikti per šias dienas... Paskambinau Kamilei (klasiokei):
- Sveikut. Dvi dienas nebuvau mokykloje, ligoninėje gulėjau,- tariau.
- O, laba.Tai kas tokio atsitiko? Dabar kaip gyvuoji? Visa klasė jaudinos... Turėjo ateiti kažkoks naujokas, bet taip ir neatėjo...
- Gerai gyvuoju. Nemanau, netikiu ,- nusijuokiau. - O aš žinau kodėl neatėjo...
- Tai kodėl? - susidomėjusi paklausė Kamilė.
- Susitinkam, papasakosiu...
Mes buvom labai geros draugės, tiesą pasakysiu - Laura ne taip pasitikiu kaip Kamile...
Susitikome prie suoliuko šalia mano namų (ji gyvena gretimame name)..
- Laabas,- apsikabinom.
- Aš labai dėl tavęs jaudinausi, kai pasakė mokytoja, kad ligoninėj guli.... Juk žinai, kokia tu man brangi,- šyptelėjo ir atsisėdo ant suoliuko šalia manęs.
- Na, tai įsivaizduok, atsibundu ligoninėj - prie manęs gražus vaikinas.
- Nu nu,- nekantravo Kamilė.
- Jis ten pasakė, kad budi dėl nuostabaus grožio, taip toliau... ,- ir aš jai papasakojau jai viską smulkiai.
- Vau... Tai jau aiškiai tave įsimylėjęs bus... O tu? O tu ar įsimylėjai?
- Juk pati žinai - kad netikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Be to, nenoriu gražuolio, kurio visas pasaulis pavydėtų,- pasakiau.
- Tada liks man,- iškišo liežuvį ji ir nusijuokė.
- Žinai, Laurai taip neišsipasakočiau, ji iškart pavydėtų... Tu geresnė draugė, ir aš tai matau,- tariau apsikabinusi ją per pečius.
Ji droviai nusišypsojo.
- Gal nori pas mane? Atsisiunčiau kažkokį įdomų filmą, nusipirktume papkornų ir galėtumėm žiūrėt abidvi,- pasiūlė Kamilė.
- Žinoma...
- Turiu pasiūlymą dėl Lauros. Jeigu nenori su ja artimai bendrauti, taip jai ir pasakyk... Įskaudinsi, bet gyvensi nieko nevaržoma, be jokių įsipareigojimų...
- Kad būtų taip lengva,- nuleidau galvą ir pradėjau makaluoti kojas virš žemės...
- Žinau , nelengva - tarė atsisveikinusi ir pasakiusi kad ateičiau 19 val išėjo.
2 dalis.
Aš tikrai žinojau, kad jai kažkas yra. Ji tikrai kažką slepia. Aš jaučiu... Galvojau apie jos žodžius dėl Lauros.. Juk ji ją mėgsta, o dabar? Kažkoks pyktis, kažkas tikrai ne taip. Grįžusi namo paskambinau Laurai.
- Labas.
- Sveika.
- Ar jūs su Kamile susipykote? Ar aš turiu kažką žinoti? - nėriau į klausimus.
- Na.... Ne ne nesusipykom, kaip tokia kvaila mintis tau šovė į galvą, nesamonė, pati žinai, kad..... Em... Puikiai sutariam su Kamiliuku... E.. Kamile. - ji mikčiojo.
- Na tada iki,- tariau tyliai ir labai nepatikliai.
- Aate, ir neskambink daugiau,- sakė ji.
-Ką? - paklausiau bet nespėjau ji numetė ragelį.
-Kažkas čia tiiikrai ne taip,- tariau sau ir nuėjau pas Kamilę.
- Sveikutė,- nusišypsojau.
- Aham,- kimšo į burną spragėsius, ir bandė išsišiepti, bet iš burnos pabiro popkornai ir ji susičiaupė.
- Ar jūs su Laura nesusipykote? - paklausiau viltingai. Ji paspringo kukurūzais. Patapšnojau per nugarą, ir ji nurimo . Žiūrėjo į mane su baime , tarsi būčiau pasakiusi, kad ketinu užmušti žmogų.
- Nnne, o kam tau rūpi? - paklausė su tokia pat baime ir atsistojo. - Kas tau ką sakė?!!!!! Dabar tylėsi amžinai, niekas tavęs neišleis, tupėsi ir tylėsi... Čia!!!!! - užriko.
- Aš nieko nežinau... - pasakiau ir susipratau: kažkas tikrai ne taip. - O ką turėčiau žinoti?
Ji atsisėdo ir nurimo.
- Nieko.
- Pasakyk.
- Nieko!!!!
- Kas, na pasakyk prašau,- maldavau.
- Nieko nebuvo, nėr ir nebus su manimi ir Laura. Viskas okey,- pasakė ir atsigėrė kolos, tikriausiai iš nevilties, nes prarijo didelį gurgšnį. Burbuliukai degino, mačiau....
Po kelių valandų mane paleido iš ligoninės. Buvo šeštadienis... Pradėjau galvoti, ka nuveikti per šias dienas... Paskambinau Kamilei (klasiokei):
- Sveikut. Dvi dienas nebuvau mokykloje, ligoninėje gulėjau,- tariau.
- O, laba.Tai kas tokio atsitiko? Dabar kaip gyvuoji? Visa klasė jaudinos... Turėjo ateiti kažkoks naujokas, bet taip ir neatėjo...
- Gerai gyvuoju. Nemanau, netikiu ,- nusijuokiau. - O aš žinau kodėl neatėjo...
- Tai kodėl? - susidomėjusi paklausė Kamilė.
- Susitinkam, papasakosiu...
Mes buvom labai geros draugės, tiesą pasakysiu - Laura ne taip pasitikiu kaip Kamile...
Susitikome prie suoliuko šalia mano namų (ji gyvena gretimame name)..
- Laabas,- apsikabinom.
- Aš labai dėl tavęs jaudinausi, kai pasakė mokytoja, kad ligoninėj guli.... Juk žinai, kokia tu man brangi,- šyptelėjo ir atsisėdo ant suoliuko šalia manęs.
- Na, tai įsivaizduok, atsibundu ligoninėj - prie manęs gražus vaikinas.
- Nu nu,- nekantravo Kamilė.
- Jis ten pasakė, kad budi dėl nuostabaus grožio, taip toliau... ,- ir aš jai papasakojau jai viską smulkiai.
- Vau... Tai jau aiškiai tave įsimylėjęs bus... O tu? O tu ar įsimylėjai?
- Juk pati žinai - kad netikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Be to, nenoriu gražuolio, kurio visas pasaulis pavydėtų,- pasakiau.
- Tada liks man,- iškišo liežuvį ji ir nusijuokė.
- Žinai, Laurai taip neišsipasakočiau, ji iškart pavydėtų... Tu geresnė draugė, ir aš tai matau,- tariau apsikabinusi ją per pečius.
Ji droviai nusišypsojo.
- Gal nori pas mane? Atsisiunčiau kažkokį įdomų filmą, nusipirktume papkornų ir galėtumėm žiūrėt abidvi,- pasiūlė Kamilė.
- Žinoma...
- Turiu pasiūlymą dėl Lauros. Jeigu nenori su ja artimai bendrauti, taip jai ir pasakyk... Įskaudinsi, bet gyvensi nieko nevaržoma, be jokių įsipareigojimų...
- Kad būtų taip lengva,- nuleidau galvą ir pradėjau makaluoti kojas virš žemės...
- Žinau , nelengva - tarė atsisveikinusi ir pasakiusi kad ateičiau 19 val išėjo.
2 dalis.
Aš tikrai žinojau, kad jai kažkas yra. Ji tikrai kažką slepia. Aš jaučiu... Galvojau apie jos žodžius dėl Lauros.. Juk ji ją mėgsta, o dabar? Kažkoks pyktis, kažkas tikrai ne taip. Grįžusi namo paskambinau Laurai.
- Labas.
- Sveika.
- Ar jūs su Kamile susipykote? Ar aš turiu kažką žinoti? - nėriau į klausimus.
- Na.... Ne ne nesusipykom, kaip tokia kvaila mintis tau šovė į galvą, nesamonė, pati žinai, kad..... Em... Puikiai sutariam su Kamiliuku... E.. Kamile. - ji mikčiojo.
- Na tada iki,- tariau tyliai ir labai nepatikliai.
- Aate, ir neskambink daugiau,- sakė ji.
-Ką? - paklausiau bet nespėjau ji numetė ragelį.
-Kažkas čia tiiikrai ne taip,- tariau sau ir nuėjau pas Kamilę.
- Sveikutė,- nusišypsojau.
- Aham,- kimšo į burną spragėsius, ir bandė išsišiepti, bet iš burnos pabiro popkornai ir ji susičiaupė.
- Ar jūs su Laura nesusipykote? - paklausiau viltingai. Ji paspringo kukurūzais. Patapšnojau per nugarą, ir ji nurimo . Žiūrėjo į mane su baime , tarsi būčiau pasakiusi, kad ketinu užmušti žmogų.
- Nnne, o kam tau rūpi? - paklausė su tokia pat baime ir atsistojo. - Kas tau ką sakė?!!!!! Dabar tylėsi amžinai, niekas tavęs neišleis, tupėsi ir tylėsi... Čia!!!!! - užriko.
- Aš nieko nežinau... - pasakiau ir susipratau: kažkas tikrai ne taip. - O ką turėčiau žinoti?
Ji atsisėdo ir nurimo.
- Nieko.
- Pasakyk.
- Nieko!!!!
- Kas, na pasakyk prašau,- maldavau.
- Nieko nebuvo, nėr ir nebus su manimi ir Laura. Viskas okey,- pasakė ir atsigėrė kolos, tikriausiai iš nevilties, nes prarijo didelį gurgšnį. Burbuliukai degino, mačiau....
labas, ar tęsi šią istoriją, ji nuostabi, ir labai įdomų kas nutiko tarp Kamilės ir Lauros:}
AtsakytiPanaikinti